kilavoti

×kilavóti, -ója, -ójo (hibr.), kylavóti 1. tr. kelti: Kam kilavóji (kiloji, kilnoji Ds) žmonis iš gaspadorystės, iš butų, t. y. keli, nori atimti žemę J. 2. tr. didinti: Kam kilavóji mokestį? J. 2. intr. kilti, keltis: Marti iš didybės kilavó[ja] (keliasi) prieš visus, sragiai kalba J. Neprietelius kilavója, t. y. praded kelties, neblėtuoja J. 3. intr. triukšmauti, pykti, bartis: Įėjo į muno kambarį ir kylavója Ms. Jonas kad kilavoja, kad kilavoja ant savo brolio! Slnt. | refl.: Veizu, ko tie žmonys ten pradėjo kilavótis Skd. Kaimynas kilavójas, t. y. noria barties, provoties J.